Kaip ir kiekvieną birželį, taip ir šiais metais, marijampoliečių Siglos ir Remigijaus kiemas prigužėjo automobilių, iš kurių kolekcininkai tempė ir krovė į autobusiuką gausią savo mantą bei ruošėsi kelionei į vieną didžiausių ir mėgstamiausių biržų - Žywieco biržą. Kaip visada, užkirtę kugelio bei pasivaišinę naminiu alumi,visi linksmi,sotūs ir patenkinti patraukėme į kelionė. Artimiausias tikslas - Čekijos pasienis. Jį pasiekėme ankstų rytą, ir kirtę sieną patraukėme Ostravos link. Ten traukinių stotyje prigriebėme kolegą kolekcininką iš Saratovo Olegą ir pradėjome jau beveik tradicine tampančią kelionę po Moravijos-Silezijos krašto mikrobravorus.

Pirmasis mūsų taikinyje - Rohovo miestelyje tik pernai atsidaręs mikrobravoras. Atvažiavome gana anksti, tad užeiga-darykla, deja, dar nedirbo. Bet puikiu čekų kalbos išmanymu visus nustebinęs Olegas netruko susirasti virtuvės šefą ir daryklos savininkę, kurie mus pakvietė paragauti alaus ir įsigyti suvenyrų. Nuoširdžiai pabendravę, atsisveikinome ir pajudėjome Hlučino link.

Hlučine patraukėme į miesto centre įsikūrusį restoraną-daryklą Avar. Restoranas jau dirbo, tad visi sugužėjome vidun. Pirmas įspūdis mus šiek tiek šokiravo- praktiškai visos grindys buvo nusėtos žemės riešutų lukštais. Kaip vėliau išsiaiškinome, čia tokia tradicija- lankytojai riešutus lukštena ir meta lukštus tiesiog ant žemės. Mums tai pasirodė labai jau neįprasta. Šiek tiek pasibuvę, paragavę alaus bei įsigiję atributikos, patraukėme vėlgi Ostravos link. Čia buvome numatę aplankyti dvi minidaryklas.

Deja, pirmoji, Biovar minidarykla, veikianti kartu kaip jaunimo klubas, buvo uždaryta, o laukti pora valandų mes neturėjome laiko. Tad  patraukėme sekančios , Zabreh pilyje įsikūrusios daryklos link.

Vieta, kur įsikūrusi darykla, mėgstama vietinių ir turistų, čia švenčiamos vestuvės bei kiti pokyliai. Pati darykla įsikūrusi pilyje. Daug kas paragauti norėjo išgirto tamsiojo alaus, deja, šįkart jis labai visus nuvylė, tačiau kvietinio skonis tikrai buvo nepakartojamas.

Laiko turėjome labai nedaug, tad nuskubėjome jau Žywieco link, pakeliui nutarę papietauti prieš kelis metus jau aplankytoje Koniček minidarykloje. Alus ir maistas vėlgi nenuvylė, tad pasistiprinę  patraukėme galutinio taško link.

Truputį pavargę, nukamuoti kelionės ir čekiško alaus pagaliau pasiekeme Žywiecą, kur bandėme surasti savo viešbutį. Iki vakarinės biržos laiko buvo likę labai nedaug, taigi pasitenkinę penkiolikos minučių dušu ir persirengimu iškurnėjome medžioti pirmų kolekcinių trofėjų. Pataikėme jau į nemažą šurmulį. Mainai vyko pilnu tempu, scenoje buvo galima sudalyvauti atrakcijose,tačiau mes pasitenkinome kelių valandų medžiokle ir išvykome ilsėtis į viešbutį. Na bet koks poilsis, kai kartu gyvena baltarusiai?   Susėdome bendrai vakarienei ir pasidalinome kelionės įspūdžiais. Miego trukmę kiekvienas pasirinkome pagal savo jėgas - vieni gulėm iškart po vakarienės,o kiti pasitenkino ir keliom valandom miego   Rytas, dušas, užmiegotos akys.... ir Siglos balsas : „kam kavos?“  Greit išgėrę kavą, leidomės užssimti kasmetinės pozicijos prie vartų -bėgimo link stalų maratonui  Šiemet ,kaip niekad, dalyvių skaičius buvo mažesnis,todėl didelės problemos su stalais nebuvo- išsidėstėme plačiai. Pirmi mainai, pirmi trofėjai ir pirmos laimingos šypsenos veiduose. Klubiečiai, kaip visada, buvo aktyvūs įvairiuose renginiuose: Sigla dalyvavo komandiniame alaus gėrimo konkurse, kur užėmė trečią vietą. Galvos apdangalo konkurse sudalyvavo Remigijus su Andriumi. Didžiausios krūtinės nugalėtoja šiemet, atkovojusi poziciją iš Ugnės, vėl tapo Sigla  Tačiau turbūt pats linksmiausias buvo torto valgymo konkursas, kuriame užrištomis akimis moteriškos lyties atstovė turėjo kuo greičiau sukimšti torto gabalą savo komandos nariui  . Čia sudalyvavo mūsų ekipažo narė Rūta ir Sigla. Susirinkę prizų ir tuo patenkinti dar nusifotografavome su draugiškai nusiteikusiais šventės vedėjais. Pavakare mūsų ir baltarusių ekipažai grįžo į viešbutį, kuriame mūsų laukė Remigijaus su Sigla paruošta staigmena. Niekas nežinojo kas tai, tačiau iš padengto stalo visi suprato, kad tai bus valgomas siurprizas Belaukdami į klubą priėmėme naują klubietį - baltarusį Antoną. Ir tada vėl labai alkanais ir pilnais klaustukų veidais laukėme....kol pamatėme atnešant didžiulų krosnyje keptą kiaulės kumpį su bulvėmis. Ne vienam nutįso seilė vien jau nuo vaizdo Pjaustytojo pareigas patikėjome Andrejui ir nekantriai kišome savo lėkštes. Siurprizas tikrai buvo skanus. Kas rūpi sočiam žmogui? Pramogos!!!  Už akių užkliuvo batutas, esantis viešbučio kieme.... Argi neatsiras norinčkių pašokinėt?  Abejingų beveik neliko, tik Rosita nedrąsiai žiūrėjo per langą. Pastraksėję ir po du, ir po tris, nuėjome pasigėrėti viešbutyje laikomais arkliais, skirtais jodinėjimui, kas baigėsi dar viena pramoga. Čia abejingų taip pat beveik neliko  Linksmiausias džigitas buvo Andrejus, kuris du kartus nukritęs nuo arklio, vėl sėkmingai ropštėsi ant jo  Pasisotinę pramogomis, dar ilgai vakarojome terasoje...

Ir vėl rytas terasoje su kava, ir vėl autobusiukas.....Ir vėl kelias namo..., kurį įveikėme be didelių nuotykių. Va toks šiemet buvo mūsų Žywiecas