2010 birželio 17d. 8 lietuviai susirinko Marijampolėje, kurioje turėjo prasidėti kelionė į jubiliejinę 15-ją alaus atributikos kolekcininkų biržą Žywiec‘e, Lenkijoje. Pavaišinti Remio apkepu, susikrovę savo mainų fondus į autobusiuką ir susitaikę, kad nematysime bent dalies tuo metu vykstančio futbolo čempionato transliacijų, pajudėjome sienos link.

Visos kelionės link biržos ir atgal panašios, bet kartu ir skirtingos. Ši kelionė išsiskyrė tuo, kad į vieną vietą suėjo kolekcininkai žinantys nemažai anekdotų, kurių užteko visos kelionės metu. Tad geros nuotaikos nestokojo.

Išvažiavę vakare, kitos dienos rytą stojome pailsėti vienoje iš daugelio pakelės užeigų. Čia paįvairinimui pasigaminome šaltibarščių, prie kurių puikiai tiko iš šalia esančio McDonald‘o nusipirktos bulvytės fri.

Važiuodami į Žywiecą buvom suplanavę aplankyti kelias lenkų mažąsias alaus daryklas. Pirma mūsų kelyje pasitaikė Czenstochovia darykla-restoranas (www.czenstochovia.pl). Deja, buvom pernelyg ankstyvi ir durų mums niekas neatidarė, kad ir kaip beldėmės. Pati darykla atidaryta 2009 metų pabaigoje ir pasivaikščiojus aplinkui matosi, jog šeimininkų užmojis buvęs didelis ir yra didelis, tik šiuo metu viskas kiek pristabdyta.

Toliau sekė GAB daryklėlė. Ir čia niekas mūsų nenorėjo įsileisti. Tačiau šalia esančioje parduotuvėje pavyko rasti šios daryklos alaus. Piwo Zlote 5.5% ir Super Mocne 7.8% nekainavo nė dviejų zlotų. Kitos rūšys kiek brangesnės, tai Dragon’s Blood 5% ir Dragon’s Eye 5%.

Trečias bandymas nors ką nors pamatyti visgi buvo sėkmingas. Browar Na Jurze pasitiko mus visu savo išoriniu gražumu. Iškarto visi užpuolėme barmenę, kuri papasakojo, kad pilsto šviesų 6,4% ir tamsų 6,2% alų, bei buteliuose galima įsigyti Boner Pils 4% ir Boner Mocne 6,6%. Prie įvažiavimo pastatyta didžiulė statinė pasitarnavo kaip fonas ir pjedestalas atminimo fotografijose.

Įvažiavę į Žywiec‘ą pirma nusprendėme susirasti viešbutį, kuriame turėjome apsistoti. Bet tai nebuvo taip jau ir paprasta, nes lenkų kelininkai su humoro jausmu ir darydami aplinkkelį, kuomet remontuoja kažkurią kelio dalį, nesivargina sudėti ženklų teisingai ir tokie kaip mes aklai tikėdami ir pasitikėdami kelio ženklų nurodymais važinėjom ratais. Bet vis dėl to viešbutis buvo rastas.

Dėl jau minėtų kelio darbų, kaip ir pernai, į vakarinę biržą atvažiavom pavėlavę. Nors iš tikro, galima sakyti, atvažiavom į patį įkarštį. Vaikštant po teritoriją pasidarė aišku, kad šį kart birža pasikeitė iš esmės. Pernai buvusios pagrindinės kolekcininkų palapinės, tiksliau viso paviljono, vietoje stūksojo naujas. Jame įsikūrę mažieji aludariai pristatė savo alų, leido jo paragauti, vyko geriausio iš jų rinkimai. Šalia pagrindinės palapinės nusidriekė eilė baltų, Žywiec alaus logotipais pažymėtų palapinių, kuriose galėjai paragauti pagrindinių alaus rūšių pavyzdžių. Tarp kvietinių buvo siūlomas ir lietuviškas Švyturio Baltas.

Šiais metais atsirado ir erdvė su maistu ir pilstomu alumi bei didžiule scena, kurioje visai vakarop vyko roko ar bent jau sunkesnės muzikos koncertas ne tik biržos dalyviams, bet ir eiliniams miesto gyventojams.

Ryte birža pasitiko lietumi ir uždarytais vartais, prie kurių būriavosi negausus kolekcininkų būrelis. Kaip paaiškėjo vėliau, mes atvažiavome kiek per anksti, nes vartai atsivers tik po pusantros valandos. Na, bet lietus geros nuotaikos nenuplovė ir laikas greitai praėjo. Vos tik atsidarius vartams teko neblogai pabėgėti, kad užsiimti kuo geresnes vietas. Klubiečiai išsiskirstė kur kas. Vos tik vietos buvo užimtos, prasidėjo mainai, derybos, pirkimas, pardavimas ir visa tai susidėjo į vieną didelį šurmulį, koks būna turbūt tik skruzdėlyne. Kolekcininkus viliojo kitų šalių kolekcininkų atsivežtos alaus atributikos naujienos, miestiečius – gražesnė taurė, alaus butelis ar akį traukiantys niekučiai. Mažoje scenoje visą dieną su pertraukomis vyko įvairūs atrakcionai ir rungtys. Jose aktyviai dalyvavo ir klubiečiai.

Pasibaigus biržai vėl rinkomės viešbutyje, surengėme pobiržinį vakarėlį, o ankstų rytą pajudėjom link Lietuvos.