Aplankyti Minske vykstančią kasmetinę, šiemet jau IV alaus atributikos kolekcininkų biržą, tapo  garbės reikalu, nes vienas iš mūsų klubo narių yra baltarusis. Todėl daug negalvoję, darėmės vizas ir ruošėmės kelionei. Truputį baugino pasienyje besidriekiančios eilės, kuriomis domėjomės jau visą savaitę. Penktadienį, balandžio 8 d., susikrovėme visą turtą ir patraukėme link Baltarusijos, turėdami viltį ją pasiekti dar tą pačią dieną. Pasienyje draugiškai į eilę mus priėmė klubo „Prie bokalo“ ekipažas, todėl kelias sutrumpėjo gera valanda ar net daugiau. Sieną kirtome be didelių nuotykių, nors smagioji dalis baltarusių muitinėje - tai vaikščiojimas nuo vieno kioskelio prie kito ir dokumentų forminimas bei veidų rodymas. Minską pasiekėme vakare, tad nuskubėjome link savo viešbučio.

Viešbutis, nors ir įsikūręs labai nesuprantamoj vietoj tiek vietos prasme, tiek lokalizacijos pastate prasme, tačiau labai jaukus. Buvome apgyvendinti pačiame koridoriaus gale esančiame kambaryje, todėl norėdami jį pasiekti turėjome praeiti visą kliūčių ruožą. Iš pradžių nesupratome, ką veikia koridoriuje kas 10 metrų išsidėstę žmonės su kompiuteriais. Tik vėliau paaiškėjo, kad kambariuose silpnas interneto ryšys, todėl visi su kompiuteriais sėdi ant kėdžių ar ant kilimo koridoriuje. Truputį pavakaroję, sugulėme pailsėti po kelionės ir pasiruošti biržai. Rytą  mūsų ekipažo vienas automobilis sugalvojo mus paerzinti ir neužsivedė. Bandėm stumti, bandėm su plona virvele traukti, deja, mums  niekaip nesisekė pažadinti to automobilio. Kol galiausiai mus išvadavo vienas baltarusių kolekcininkų, atvežęs trosą. Gal kiek vėluodami ir baimindamiesi, kad būsime vieni paskutinių, pasiekėme biržos vietą.